kra.nuk.lt

Žinau, kad išsirinkti butą yra velniškai sunku. Todėl šis turas yra skirtas tam, kad palengvintų potencialaus nuomininko (toliau – Tavo) kančias.

Tai sakai, sostinė?

Pasirinkimas nėra nei geras, nei blogas. Bet jei jau atsidūrei, čia, vadinasi, tu arba esi studentas, arba ne. Bet kokiu atveju, kaip anuomet garsus rašytojas buvo rašęs “gera turėti savo namas!”.  Nors namas namui nelygus. Reikia rimtai pagalvoti, kad neduok Die, katės maiše nenusipirktum.  O Lietuvos sostinėje tai padaryti yra gana lengva, nes bet koks skladas milijonus kaštuoja.

O štai kaip tik sostinėje, Algirdo gatvėje (Naujamiesčio rajonas), 26 numeriu pažymėtame name yra 7 butas. Čia Jums ne kokia “trioškės” (TV3 - aut. past.) laida, kurioje lankosi vietinės reikšmės žvaigždutės. Septintame bute, Algirdo rezidencijoje, lankosi pats Dievas. Mat išskaitę Bibliją galime sužinoti, jog 7 - skaičius Dieviškas. Todėl, jis (suprask, Dievas) niekuomet neapleidžia buto gyventojų ir suteikia jiems reikalingą dvasios ramybę, stiprybę bei darną (ypač sesijos metu, jei vis gi esi studentas).

Gyventi Vilniuje jau yra šis tas. Tačiau jei gyveni Algirdo g. 26-7, Naujamiestyje, Vilniuje, Lietuvoje, Europoje, Pasaulyje, Žemės planetoje…. Tai jau yra super!

Anot Airos Chmieliauskaitės, ex-Algirdo rezidencijos gyventojos, Tarptautinių santykių magistrės, butas patiktų net YouTube.com žvaigždei Ramūnui įspūdingai.

Taigi pradėkime virtualų turą po Algirdo rezidenciją, kur (anot legendos) lėbauti, ilsėtis ir gyventi labai mėgo vienas Lietuvos Kunigaikštis - Algirdas.

Vieta, kurioje žmonės glėbesčiuojasi

Būrų kalba - koridorius ( dar literatūroje sutinkamas keistu holo pavadinimu). Šioje vietoje labai malonu priimti svečius, o kartais daug maloniau -  juos išlydėti. Vienaip ar kitaip, koridorius - žmonių susibūrimo vieta.

Algirdo rezidencijos koridorius - labai erdvus. Palyginimui labiausiai tiktų Katedros arba Rotušės aikštė. Todėl, susibūrimo metu minėtose aikštėse, lengva susimaišyti ir pagalvojus, kad esi namuose, pradėti autis batus. Kita vertus, po poros kartų turėtum priprasti ir šių esminių vietų nemaišyti. Vilnius yra didelis, bet Algirdo rezidencija -  didesnė.

Koridoriuje taip pat laikomi batai ir paltai/striukės/ kurtkės/ dublionkės/ balonkės ir panašaus plauko bajoriškos drapanos. Jei nežinote ką reiškia kai kurie  žodžiai, pagyvenę kelis mėnesius Vilniuje šie žodžiai taps Jūsų žodyno dalimi. Visai kaip Gerb. Maestro Vytauto Kernagio dainoje.

Taigi jūsų dėmesiui koridorius:

Paskutinėje nuotraukoje užfiksuotas įėjimas į virtuvę, apie kurią reiktų pakalbėti plačiau.

Vieta, kurioje žmonėms socializuotis lengviau nei Facebook’e

Šio buto virtuvė sutalpins netik Tave, Tavo draugą, Tavo visą giminę, o ką jau kalbėti apie Tavo grupę (su maistais ir gėrimais), bet ir šiaip nepamoina būna  joje būti. Juoba gaminti.

Kadangi Algirdo rezidencijoje yra ir orkaitė (kitaip - duchofka), ir šaldytuvas, ir indaplovė, o kas svarbiausia stalas su kėdėmis, jūsų kūrybinėms inspiracijoms vietos ir  tikrai užteks. O jei nemėgstate gaminti ir mieliau gurmaniškai kramsnojate bomžpakius, tuomet virtuvė gali virsti puikiausiu ofisu, su keturiomis sėdimomis vietomis ir nedidele virtuvėle šalimais. Jei tik  to norite.

Be to, pro virtuvės langus atsiveria nuostabus vaizdas į kieme esančius langus (tiesiog idiliškai). Jei pasiseka, tikrai yra į ką pažiūrėti.

Dvi išskirtinės vietos

Žinoma, kalbu apie tualetą ir vonios kambarį.  Pirmiausia, labai gera, kad šios dvi erdvės atskirtos, nes nėra eilių, kaip darbo biržoje, kuomet norisi nusiprausti arba… na, patys suprantat, kad tokius reikalus norisi atlikti greitai ir negalvojant.

Atskirai apie tualetą:

Buvęs Algirdo rezidencijos gyventojas Tomas, pavyzdžiui, tualete skaitydavo Kurto Woneguto, English literature of 20 th century ir kitokias intelektualias knygas. Suprask, aplinka tinkama ir skaitymui ir kitokiems menams - šviesu, balta, jauku.

Beje ištikus problemai (užkietėjus viduriams arba pradėjus nuobodžiauti), Algirdo rezidencijos tualete nuolatos budi vyras dainuojantis Poo Poo Song,  kad palengvėtų Tavo kančia ar pagerėtų nuotaika. Kiek tame tiesos? Vienas Dievas težino.

Pažiūrim!

Atskirai apie vonią:

Vonia yra vieta, kurioje laiką galima leisti ir dviese, ir vienumoje. Pagal poreikius, žinoma. Ji buvo viena mėgiamiausių ex-gyventojos Justinos (a.k.a. mano) laisvalaikio leidimo vieta. Vanduo, šiluma ir visi kiti įmanomi džiaugsmai vienoje vietoje.

Žmonės mūsuose šneka, kad vonioje dainuoti yra labai gerai. Išlieti tulžį - sveiką, o ypač jei esi po tekančio dušo srove. Todėl mes kartais padainuojame duše kaip Fibi,  dėl to kaimynai kol kas nepyksta. Tad privilegijuoti Algirdo rezidencijos gyventojai dainuoja į valias.

O svarbu ir tai, kad vonioje stovi geriausias išradimas visoje žmonijos istorijoje. Jau matau, kaip jūsų lūpos taria žodžius - skalbimo mašina. Taip, ji gyvena vonioje! Nesvarbu, kad anuomet žmonės ir rankomis drapanas išsiskalbti gebėjo, tačiau labai svarbu, kad jums to daryti nereikės. Mazgojimo mašina veikia puikiai!

Vonia!

Vieta, kurioje irgi galima gyventi (Patikėkite, tai ne Kaunas)

Atėjo tasai svarbus momentas, kuomet reikia arba atsistoti ir sakyti tostus, arba pristatyti pirmąjį kambarį iš trijų. Labai gražus, nes raudonas (o slavų kalboje žodis raudonas -> krasnoj yra kilęs iš kito slavų žodžio krasyvoj ->gražus). Jame galima ne tik gyventi, jame galima ohohohoho kaip pagyventi!

Gražūs raudoni atributai (I’m Just saing…), jaukus dydis, balkonas į Algirdo gatvę, iš kurio atsiveria nepakartojamas vaizdas į praeivius (tiek naktinėjančius, tiek dienomis skubančius) ir svarbiausiai - gera aura.

Man patinka, kad Dievas ir Konstitucija davė laisvę rinktis ką veikti su tau priklausančia erdve. Taigi erdvės planavimas, baldų migravimas iš kambario  kambarį, sienas puošiantys paveikslai ir kiti meniški dalykai, kadaise kabėję ant sienų, visuomet gali sugrįžti ir suteikti jūsų gyvenimui spalvų. Buto interfeisą kuri Tu, o ne antgamtinės/ nepaaiškinamos jėgos. Argi ne puiku?

Kita vertus, juk kambarys jums gali ir nepatikti (bijoti nereikia, nes yra dar du). Bet taip manote tik dabar, kai pamatysite jį gyvai, jis bus dar žavingesnis, patrauklesnis, mielesnis… ir pasigailėsite kaip Deividas po dantisto bei visą likus gyvenimą gailėdamiesi savęs klausite : Is this gonna be forever?

Pirmasis kambarys:

Vieta, kurios WOO pavydėtų dėl “parketo”

Laikas nelaukia, štai ir antras pretendentas. Tavo norai tapti šokių projekto “Šoks su manimi”/”Šokių dešimtukas” žvaigžde negali išsipildyti, jei neturi kur treniruotis. Kunigaikštis Algirdas kartą yra pasakęs: Practice makes perfect. Jei nenori tapti šokėja Veronika, Tau verkiant reikia tokio kambario, o ne kamurkės Pašiluose.

Kambaryje antrajame yra daug vietos šokių, jogos, mažų gyvūnėlių varžybų ir kitokių pramogų rengimui. Maža to, kambario erdvė leidžia reikštis jūsų kūrybinėms inspiracijoms, o kartais mėgautis draugų įvairove, vyno skoniu ar tiesiog pasėdėti ant palangės ir pavėpsoti  mėnulio link. Juk tarp treniruočių reikia ir pertraukų.

Visai neilgai trukus pasižiūrėsite nuotraukas, bet prieš tai… Fotografijų “galerijoje” nerasite nufotografuotos lovos. O tai yra tik todėl, kad lova yra diskusijų (Tavo ir mūsų) reikalas. Ji bus ar ne bus priklauso nuo susitarimo. Tad nesiparink, nes mano lova, galėtų būti Tavo lova… tereikia vieno Tavo noro… Ghm ghm… bet mes ne apie tai…

Fotografijos (WOO jau gali pavydėti):

Vieta, kurioje ir svečias ne svetimas

Paskutinis Kunigaikščio Algirdo pasididžiavimas - kambarys Nr. 3. Anot Viliaus  (laimingai įkopusio net į trečiąjį programų sistemų kursą (MIF), tačiau mokslintis keliaujančio į Olandiją),  šio kambario kvadratūros užteks ne tik šventei švęsti, bet ir saldžiausiai išsimiegoti arba pasistačius visą kompiuterinę įrangą ruoštis Rubby atsiskaitymui.

Buto gyventojai šiame kambaryje ne tik ramiai traukdavo nargilės arba tiesiog vandens pypkės dūmą, bet ir rengdavo fotosesijas (turint tinkamą aparatūrą tai nėra sunku).

Jei Tavo širdis trokšta romantikos - balkonas į ramų, naktimis miegantį kiemą tai, ko Tau reikia. Žiemą, žinoma, jame galima ir nebūti, tačiau vasarą jis apsiveja vijokliais ir kvepia kiniečių restoranu, kuris yra aukštu žemiau. Jei vakarienės gaminti nesinorės iš tingulio, ją jums pagamins puikūs “Kinijos Rožės” virtuvės grandai - Ping Pongas ir Pong Pingas.

Mažiau kalbų, daugiau nuotraukų. Prašom, žiūrėkit:

O dabar - rimtai

Šis butas gali būti Tavo! Ir tai yra svarbiausia. Svarbu tik labai norėti, pasistengti ir tikėti.

Kaina: Mūsų fainiausi pasaulyje buto šeimininkai ( aš visai rimtai, geresnių buto nuomotojų nesu sutikus - liberalūs, geranoriški, supratingi, malonūs - ahhhhh… faini tiesiog) norėtų už šios rezidencijos nuomą gauti 1300 lt. Pasižiūrėję į jį suprasite, kad price is resonable. Jei gyvensite keliese, kaina išvis nebus neįkandama, o jei norite būti tikras bajoras (kaip Algirdas), kaina  Jūsų turėtų nedominti. O net ir keliese gyvendami susitiksite tiek, kiek patys to norėsite.

Parkingas: Kaip ir visuose Vilniaus kiemuose, automašinai priklauso viena vieta, tačiau jei kovosite dantimis ir nagais… tilps ir kelios. Mat čia mašinas statosi net ir tie, kurie name negyvena. Tai gi stengtis yra dėl ko.

Sutartis: Sutartį pasirašysite su nuomotojais tokiam periodui, kokiam susitarsite. Tačiau ilgalaikės sutarties šalininkams bus bonusas, pliusas.

Kontaktai: Galite rašyti man via: Facebook (Justina Dirsė), Skype (Justina Dirsė), E-mail j.dirse@gmail.com, TEL. +37060408263/+37065415163

Jūsų balsas bus išklausytas, bet kuriuo paros metu, bet kokia forma (FB wall, messages,/Skype call, messages/email/ telefono skambučiu ar žinute.  Žinoma, parašę naktį galite nesitikėti operatyvaus atrašymo, bet dažniausiai jis toks ir bus.

NUK*

Tavo klausimas: Jei jau taip gerai, tai kodėl jūs jame negyvenate?

Atsakymas: Paprasta: vienas išvažiuoja, dviem atsibodo gyventi kartu viename kambaryje, o kitos dvi nori ramybės, tad keliasi į mažesnį butą.

Tavo klausimas: Ar dėl kainos galima derėtis?

Atsakymas: Taip. Tačiau viskas priklauso nuo rinkos kainų ir šeimininkų.

Tavo klausimas: Ar galima įsigyti naujų baldų?

Atsakymas: Galima. Kaip minėjau, nuomotojai yra sukalbami žmonės. Jiems tereikia paaiškinti kas, kaip ir kodėl. Tuomet susitarti kokius baldus norisi pirkti ir pirkti. Galiausiai juos išskaičiuos iš nuomos arba atiduos pinigus. Trumpiau tariant, reikia tik susitarti.

Tavo klausimas: Kada atsilaisvins butas?

Atsakymas: Vasario pirmą dieną jis jau bus visiškai laisvas. Ir jei būsi pirmas bus ir staigmenų.

* Nedažnai Užduodami Klausimai

Ievos Rižauskaitės kojos, Turkija. Martynos Stasiulionytės nuotr.

Mano galvoje šimtas milijonų kibirkščių, kurios ieško, kada paskutinį kartą mane buvo aplankiusios romantikos bangos.

Šiaip aš neesu romantikė, todėl NEšoksiu iš dešimto aukšto dėl savo meilės, įsitikinimų, poelgių svarbumo, ideologijos. Bet kartais tai yra malonu (o ypač moteriai). NE dovanos, ne blizgučiai… jausmas, žinojimas. Man trūksta romantikos manyje, romantikos kituose, romantikos pasaulyje.

Ir tas sušiktas maudimas ten, ko neturiu, bet noriu turėti. Galvoti skauda, o entuziazmas tampa tarsi spardymas į vienus vartu, o blogiau - į sieną.

Va ką aš galvoju apie romantiką.

Martyna Stasiulionytė. Domo Balio nuotr.

Šitas įrašas yra skirtas pagarbinti ir pašlovinti savo draugę ir (gal būt) būsimą kolegę, grafikos studentę (Kauno dailės fakultetas) Martyną Stasiulionytę.

Aš čia ne šeip sau kalbu nesamones iš neturėjimo ką veikti. Šiaip esu jai be galo dėkinga, kad mano blogo interface’ą puošia ne defoltinės makaliūškos, o autoriniai jos darbai.

O kas toliau? O toliau tikiuosi, kad po kiekvienu mano pakalbėjimu vėjui ir minčių kratiniu atsiras ne ką blogesnis, įdomus ir išskirtinis jos darbas. Ir aš toliau rašysiu šlovinančius post’us skirtus jai.

Mes pažystamos nuo neatmenamų laikų. Mūsų mamos buvo klasiokės ir draugės ( kiti jas iš pavydo lezbietėmis vadino. Sovietiniais laikais tai jau buvo šis tas), garsiame ir šlovingame Šančių Koledže.

Mes su Martyna irgi draugės ir klasiokės. Iš pradžių nebuvo kur dėtis, nes mamos į svečius tempiasi vaikus. O paskui kitos gyvenimiškos ir valstybinės mokyklos mus suartino.

Ėt, ta istorija…. Martyna jos nemėgo, o man ji visuomet patiko. Todėl nesumeluosiu sakydama, kad gražiausias dalykas, kurį atsimenu iš mūsų (bendros) vaikystės, tai atvirukų piešimas mamoms. O koks atvirlaiškis be užrašo. Martyna porą metų atviruką mamai užrašydavo šiais žodžiais “MAMA MAMAI”. Aš niekada nesuprasdavau ką tai reiškia….

Dabar, pošitiekos metų, suprantu, kad menininkas nuo pat mažų dienų turi savo “brand’ą” ir unikalų požiūrį į gyvenimą.

Ačiū Tau Martyną už piešinius, nuotraukas ir visą mūsų kartu praleistą laiką.

Internetiniai Martynos darbų namai.

Kada mažasis supranta, kad jis skiriasi nuo priešingos lyties?  Pažaidi daktarais ar kitokį „pažintinį” žaidimą ir VISKAS pasidaro sąlyginai  aišku. Iki tol (reali gyvenimiška istorija, kuria su manimi pasidalino)  galvoji, kad mama turi pimpį.  Ir kai supranti, kad neturi! Visas gyvenimas apsiverčia, pasidaro šlykštu (ko gero), o ilgai nelaukus prasideda paauglystė. Tada džiaugiesi, kad mergaitės pimpių neturi arba, nebūkim seksistais, dėl to liūdi.

Bet aš visai nenoriu kalbėti apie lytinę brandą, paauglystę, spuogus ir panašius dalykus. Galiausiai visi tai pergyvenom. Ir ačiū Dievui. Nėra ko prisiminti.  Labiausiai noriu pasidalinti, visai ką tik pamatytu (ačiū Viliui. Apie  parodymo intenciją galiu tik spėlioti.), „the mighty YouTube“ perliuku - Little man, the way girls are

Dabar aš geriau suprantu, kokios keistos kosmonautės berniukams/vyrams atrodo mergaitės/moterys. Nieko nedarančios chaliavai furijos su siaubingu humoro jausmu. Jei tiksliau - visai be jo! Taigi siaubas.

Kalbant apie moterų kūną, viską pasako vaiko veidas, kai sušlampa merginos marškinėliai. Galingas žvilgsnis. Nuostabus   žvilgsnis.

Kažkada perskaičiau:

„Moterys yra sutverimai daugiau tamsos nei šviesos“

Sigitas Parulskis

Rodos, teisybė.

Kaimynai - gyvenimo džiaugsmas! Pozityviai mąstant, jie yra vieni artimiausių (atstumo prasme) mus supančių žmonių. Todėl dalintis ar nesidalinti reikia daugeliu dalyku.

Apie tokius, sakykim, mainus, prisiklausiau daugybę istorijų. Dalis jų - geros. Maža dalis. Mat, kaimyniški “ryšiai” yra labai slidus dalykas. Ypač jei tu esi studentas.

Statistinis kaimynas turi nusistatymą, iš anksto sau pačiam sumeluota istoriją, apie studentus kaimynystėje. Jie nori tikėti (ir tiki), kad šalimais gyvenantis, Vilniaus Universitete (universitetą galite pasirinktį koks patinka, nuo to faktas nesikeičia) mokslus kultivuojantis jaunuolis yra marginalas.

Studentas dažnai yra per jaunas “suprasti” apie gyvenimą, darbą ir poilsį apie šeimą ir namų židinį; jis laužo taisyklės, kelia triukšmą, orgijas, keliasi per anksti, gulasi per vėlai, turi bjaurius paukščius, kurie trukdo gyventi, per garsiai prausiasi. Žodžiu, studentas yra rakštis kaimyno sėdynėje.

Mes esam studentai, mes turim kaimynus. Kad ir kaip to nenorėčiau pripažinti, bet neseniai pati patyriau, kad mes sukeliam jiems daug skausmo, nes esam nebloga rakštis jų sėdimosiose.

Ir vieną penktadienio vakarą, buvo, rodos, birželio 5 diena, magistrai (TSPMI) ir keli bakalaurai (VU Ži, MIF) nusprendė pasidžiaugti japonišku sumuštiniu, mondru pavadinimu - suši. Ir ką, ir susirinko žmonių gal penkiolika, butas didelis, tilpom. Sumuštinius pasidarėm, kas Dievų gėrimą ragavo, kas šiaip  „pletkus“ varinėjo ar diskutavo partizanų, AirFrance, keltą Estonija tema. Ir kaip seniai rašyta, žmonėms reikia „duonos ir žaidimų“, tad ir žaidimų atsirado - Alias, kažkokį žaidimą su šalimais ir pokerį.

O va baigėsi kaip priklauso - skambučiu į duris. Ne, ne kaimynai 23:45 cukraus pritrūko. Kaimynai, sukandę dantis kentė, iki paskutinio malšino tą negerą jausmą ir galop paskambino kaimynystėje (paradoksalu) įsikūrusiems tvarkos sargams ir paprašė mūsų kalbas nutildyti.

Reikalas toks, kol mūsų svečiai linksmėjo, mes saugojom namus nuo visokio negero. Policija atvažiavusi nei muzikos, nei “žmonių - tapkių” nerado ir paprašė mūsų šnabždėti, nes kaimynai, dirbantys žmonės, poilsio geidauja.

Nereikia tikriausiai nei sakyti, kaip aš nustebau! Būdami Europoje, apsiskelbę europiečiais, mes nesugebam  perlipti per savo stereotipiškus nusistatymus (jis studentas - bus bėdos, nesusišnekėsi, reikia iškarto griežtos rankos) . Ir, rodos, visi kalbam viena, žmonių kalba.

Nepatingėjau ir susiradau štai įstatymą naują, kuris skirtas išimtinai triukšmadariams:

“Įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisoms, ramybės laikas pailgėjo. Dabar ne tik nakties metu – nuo 22 iki 6 valandos, bet ir vakare nuo – 18 iki 22 valandos draudžiama šaukti, švilpti, garsiai dainuoti arba groti muzikos instrumentais bei kitokiais garsiniais aparatais ar panašiai kelti triukšmą gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimuose, viešajame transporte bei kitose viešosiose vietose ir gyvenamosiose patalpose, įmonėse, įstaigose ar organizacijose, jeigu tai trikdo viešąją rimtį. Įspėjame, jog viešosios tvarkos trikdytojams gresia nemažos nuobaudos – įspėjimas arba bauda iki trijų šimtų litų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už minėtus pažeidimus, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki vieno tūkstančio litų.”

Nusidėjom, nusidėjom. Ir nieko nei pridėsi, nei atimsi. Dabar tokie laikai. Gyveni name su popierinėmis sienomis, ir net į tualetą ramia sąžine nenueisi – vis tiek kažkas bus nepatenkintas.

Išvada. Įstatymų laužymas man ne prie  širdies. Nuo šiol mūsų buto skelbimų lentoje bus kabinami “passive aggressive notes”, kurie praneš apie kiekvieną mūsų žingsnį (vakarėlių kontekste):

Gerb. Kaimynai,

Mūsų sielas aplankė šventė! Sėkmingai pabaigėm sesją, nepaisant to, kad (po šeštos valandos vakaro) Jūsų vaikas  šokinėjo it beprotis ant mūsų lubų, o kaimynai iš gretimos laiptinės tris savaitgalius iš eilės kėlė puotas. Dėkojame Dievui už valios stiprybę (kurią išugdė universitetas, mat, perskaitėme galybę ilgiausių knygų), kad ranka nepakilo surinkti trumpojo numerio 112; taip pat ačiū Europai už tolerancijos vėją, kuris gyvas mūsų kraujyje. Šia puikia gaida norime Jus informuoti, kad ateinantis savaitgalis (yyyy-mm-dd), bus šiek tiek neįprastas, mes nesimokysim, mes švęsim. Jei turite išankstinių pastebėjimų, laukiame Jūsų atsiliepimų paštu - paštas@gmail.com, arba ilguoju telefono numeriu 860 xxx xxx. Kilus katastrofai vakarėlio metu, skambinkite mums, mes neesame kurti Jūsų jausmams. Jūs mums rūpite.

Pagarbiai,

Studentai iš 7 buto.

Ekologija dalykas rimtas. O vienas žmogus paprastai visko aprėpti negali. Kai valstybė laikosi solidarumo, o paprastam žmogui galvoje kirba mintis: „Po manęs nors ir tvanas.“ - reikia suklusti. 25 metų dizaineris Alius Levinskas snūduriuojantiems siūlo prisijungti prie jo ir pradėti mąstyti žaliai.Atvirukų manifestasLietuva ekologijoje naujokė. Visuomenės smegenys tapo kasos aparatais – perku, vadinasi gerai, neperku – gyvenimas staiga netenka prasmės. Aliui Levinskui patinka gvildenti socialines problemas, todėl EKO akcija „Galvok žaliai“ buvo planuotas kūrybinis „vaikas“.

Apie ekologija kalbėti madinga. A. Levinskas šypsosi – po akcijos populiaresniu netapo, o ir neketino.

„ Tikėjausi, kad „Galvok žaliai“ išaugs i kažką daugiau, bet kas tas daugiau net neįsivaizdavau,“ – atviravo menininkas, prisimindamas akcijos pradžią.

„Galvok žaliai“ idėja grafikos dizaineriui kilo grįžus iš Rumunijoje vykusio tarptautinio „TREE DRESSING“ projekto. Patirtis Rumunijoje jį paskatino susimąstyti apie EKO situaciją Lietuvoje.

Aktualiausia A. Levinskui tema buvo medžiai, jų panaudojimas pramonėje, o svarbiausias akcijos aspektas – makulatūros perdirbimas.

„ Kažkam medžių apsauga Lietuvoje reikšmės neturi, tačiau aš esu grafikos dizaineris ir jaučiu atsakomybę už reklaminės spaudos perdirbimą,“ – paaiškino menininkas.

A. Levinskas tikino, kad jau nuo praeitų metų vasaros vidurio, kuomet pradėjo akcija „Galvok žaliai“, jis labai retai kada užsiima reklamos dizainu ant popieriaus.

Popieriaus evoliucija

Mūsų krašte, kaip ir kitose pasaulio vietose, popierius gali būti gaminamas dvejopai – perdirbant makulatūrą (Lietuvoje 24% popieriaus panaudojama pakartotinai, pasaulyje - 36%) arba iš celiuliozės – medienos žaliavos. Svarbiausia, jog kiekviena perdirbta popieriaus tona išsaugo 17 medžių, 26 460 litrų vandens ir pakankamai energijos tam, kad pusę metų būtų apšildytas normalaus dydžio namas.

Pirmosios A. Levinsko atvirutės buvo „hands made“ (rankų darbo - aut. past.) ant paprasto A4 formato lapo, o tiražas siekė vos 80 kopijų.

Dizainą sukūrė pats, atspausdino paprastu kopijavimo aparatu tėčio darbe, beje pats ir sukarpė. Atvirutės savo prieglobstį surado keliuose Lietuvos miestuose ant medžių lapų. Akcija siekta atkreipti praeivių dėmesį ir realios žalos pavyzdžiu paskatinti susimąstyti apie gamtos niokojimą.

A. Levinskas pripažįsta, kad tokio pobūdžio akcijos realizavimas sukėlė kontraversiškų minčių, todėl sulaukė nemažai kritikos iš savo draugų bei iš nepažįstamų žmonių.

„ Kritikavo ne dėl to, kad akcija bloga. Tai buvo „karas dėl taikos“ – visi sutinka, kad reikia galvoti apie gamtą, tačiau ne visiems priimtini mano metodai,“ – mano akcijos organizatorius.

Po rankų darbo atviručių išplatinimo, A. Levinskui kilo mintis atspausti atvirukus spaustuvėje. Bendradarbiaudamas su dizaino ir leidybos AB „Kopa“, dizainerio atvirutės „Galvok žaliai“ buvo atspaustos ant kreidinio popieriaus likučių. Tiražas išaugo šimteriopai, o kas svarbiausia – nieko nekainavo.

Nuo pat akcijos pradžios A. Levinsko galvoje kirbėjusi svajonė atspausti atvirutes ant „recycled“ popieriaus išsipildė.

„Man nebereikėjo kabinti atviručių ant medžių lapų, nes tai nebeturėjo prasmės. Aš pasiekiau tai, ko norėjau – atkreipiau dėmesį, iššaukiau diskusiją,“ – džiūgavo menininkas.

„Žali“ planai

Akcijos organizatoriaus teigimu, šalia kritikos jis sulaukė ir palaikymo. Malonu buvo sulaukti susidomėjimo iš mažesnių Lietuvos miestų. Akcijos metu keletas atvirlaiškių pasiekė Ispaniją, Nyderlandus, Vokietiją, Ameriką, Kiniją, Baltarusiją, Braziliją, Švediją.

Apie ateities planus A.Levinskas kalba atsargiai. Menininkas nesudarinėja „Penkmečio plano“. Sako, dažniausiai viskas susiklosto savaime.

Surengęs akciją „Galvok žaliai“, kaip mat sulaukė pasiūlymo prisidėti prie balandžio 3–5 d. Birštone organizuojamo pirmojo tarptautinio kultūros ir ekologijos festivalio „BIRŠTONO GRYN PARKAS“. Ten A. Levinskas su komanda ruošiasi įrengti menų dirbtuvę, perdirbinėti popierių, bei užsiimti kita ekologiška veikla.

Akcijos sumanytojo teigimu, veiklos visuomet atsiras, nes Lietuva ekologijoje - pionierė. O dabar yra tinkamas laikas išmokti „Galvoti žaliai“ ir tikėtis, jog dar ne per vėlu.

Orientyrai norintiems prisijungti
Alius Levinskas siūlo pasidalinti savo „žaliais įkvėpimais“, pasipasakoti, ką Jūs darytumėte gamtos labui.Prisijungti prie „BIRŠTONO GRYN PARKO“ dirbtuvių kelias atviras. Reikia tik turėti noro ir idėjų.Viskas apie akciją „Galvok žaliai“.

Iššūkis Aliui Levinskui. Užsakymai realizuojami ieškant netikėtų sprendimų.

Cecho veiklos kryptys.

Jei norite padėti gamtai, spausdinkite ant ekologiško popieriaus.

Kiekis Kaina Suma

1 GAMINYS Atvirukai ant recycled popieriaus-350g., A6, 4/0 8.000 0,09 720,00

2 GAMINYS Atvirukai ant kreidinio popieriaus-350g., A6, 4/0 8.000 0,081 648,00

Uždarosios dizaino ir leidybos AB “Kopa” skaičiavimai, jei būtų reikėję mokėti už atvirukų spausdinimą.

Pirmųjų atvirlaiškių gamybos ir platinimo procesas (by cechas.com)

Žodžiai ratu galvoje sukasi. Veiksmas ne toks didelis. Daugiau ar mažiau išgyvenus tarpušvenčio depresiją grįžimas realybėn. Dieve, ratavok nuo beprotybės ir palik man sveiką, įsuktą, degančią, šviesią lemputę.

Šiandien man:

• Gerai vertinu iškritusį sniegą. Ne Kalėdos, bet pridrėbta padoriai. Bent jau į žiemą panašu.
• Naujas PVM gyventojams sumaišė kortas, valdininkams - smegenis. Maximoje pirmą kartą, kiek aš atsimenu, nėra didelės dalies prekių. Gyvenimas brangstą. kvaila, bet tokią valdžią išsirinko patys.
• Negaliu atsigauti nuo ekonominio sunkmečio šešėlio. Ne nuo to, kuris iš tiesų yra. Nuo to, kurį pučia žiniasklaida. kaip dūmus. vienas už kitą tirštesni.
• Fejerverkai buvo gražūs. Bet tiek pinigų neverti. Mano nuomone, yra du variantai: arba pinigus išplovė į kitus krantu, kitus bankus, kaip mano dauguma; arba juos investavo ir rzultato mes nematome, nes tai tik techniniai dalykai. Bala žino.
• Gavau užduotį mokslams. Nesuprantu ką daryt turiu. Tai perskaityt kažką, tai parašyt. Konvergencinė žiniasklaidą, ir panašūs dalykai. Gal pavyks iki egzaminų.
• Nuoma, bedarbystė. baisoka. Sakau, gal laikas leisti laikraštį -”Bedarbių žinios”. O gal dar palaukti šiek tiek. vienaip ar kitaip, manau, bus paklausus.
• Nenoras niekur eiti. Noras tingėti.
• Noras, kad šitas blogas kada nors turėtų daugiau negu vieną skaitytoją. Plyzzz.

Tai tiek. apie mane.

Justina Dirsytė

Juodosios keramikos centro vadovas, tautodailininkas Eugenijus Paukštė nuo ryto iki vakaro pluša bandydamas Lietuvoje palaikyti juodosios keramikos pulsą – kad jis neužgestų amžiams.

Chaotiškas darbo grafikas

Keramiko diena prasideda apie devintą valandą ryto. Prasidėję dienos darbai užgriūva lavina, neatslūgstančia iki vakaro. Pernakt išdegę moliniai mokinių ir tautodailininko darbai turi būti supakuoti ir paruošti kelionei į galeriją.

Pats E.Paukštė į galeriją-dirbtuvėlę “Molio laumė”, įsikūrusią Naugarduko gatvėje, atvyksta tik priešpiet.

Dvyliktą prasideda lankymo valandos. Tuomet smalsuoliai gali užsukti ir patirti, kas yra molio terapijos džiaugsmas ir įsigyti meno dirbinių, tačiau tai nėra pagrindinis dirbtuvėlės tikslas. E.Paukštė tikino, kad svarbiausia “Molio laumei” – tęsti juodosios keramikos tradicijas.

Puoselėti ir garsinti juodąją keramiką, menininko tikinimu, nelengva užduotis. Ne tik todėl, kad trūksta specialistų. Tokios rūšies keramikai reikia specialios, užkasamos krosnies ir didelio atsidavimo.

“Juodosios keramikos išgavimo technologija nėra paprasta. Mes visiškai nenaudojam glazūros, juodai ji išdega savaime. Tiesa, tai užtrunka 27 valandas. Krosnies dirbtuvėlėje neturim, todėl visi darbeliai išdegami pas mus namie”, – pasakojo E.Paukštė.

Ilsėtis menininkams nėra kada, mat darbai nelaukia. Reikia pasiruošti įvairiems renginiams, o dažnai ir patiems parengti ką nors neįprasto.

Praėjusį savaitgalį tautodailininkas dalyvavo “Litexpo” parodų rūmuose Lietuvos floristų asociacijos rengiamoje parodoje “Šventė”. Joje “Molio laumėje” dirbantys menininkai parengė staigmeną floristams. E.Paukštė su kolektyvu nulipdė keisčiausias figūras, kurias floristai, iš anksto nežinodami, kokį daiktą gaus, turėjo papuošti.

“Mes parengėme staigmeną ir leidome floristams kurti. Tiesa, turint labai minimalias priemones”, – tikino keramikas.

Sunkus kūrybos procesas

Tautodailininko teigimu, juodoji keramika yra neatsiejama Lietuvos paveldo dalis. Jos išgavimo technologijos beveik nepakitusios nuo senų laikų, kai ji buvo vadinama miesto keramika.

Molis degamas specialioje užkasamoje krosnyje 14 valandų. Prie krosnies reikia nuolat budėti, kad vos tik išdegus malkoms, būtų galima pridėti naujų sakingų eglių. Vėliau visa krosnis su dirbiniais užkasama į žemę ir ten laikoma dar 13 valandų.

E.Paukštė pripažino, kad net ir dirbant tokį, atrodytų, ramų darbą, netrūksta įtampos. Norint pritapti rinkoje, reikia turėti ne tik savo stilių, bet ir naujų idėjų. “Norint sukurti kažką nauja, smarkiai atsipalaiduoti negali. Turi spausti sultis iš savęs. Žinoma, yra ir šioks toks pataikavimas klientui,” – pripažino menininkas. Arčiausiai širdies keramikui – skulptūra, o vazų ir puodų gaminimą jis vadina tiesiog mėginimu įtikti pirkėjui.

Tiesa, E.Paukštė ne vienintelis menininkas šeimoje. Jam talkina dvi dukros: Ieva ir Augustė bei žmona Eglė.

Susidomėjimas moliu auga

Keramikos populiarinimą galima būtų prilyginti kovai su vėjo malūnais. E.Paukštė tikina, kad jis pavargo rašyti projektus, nes tai atima daug laiko ir kvepia biurokratija. Tuo labiau kad rezultatai beveik nematomi.

“Sunku, iš mano parašytų projektų priima tik vieną, o laiko sugaištu labai daug. Jei rašyčiau projektus, tai tiesiog neužtektų laiko keramikai. Daug popierių, įtempta darbotvarkė. Turint omeny, kad esame vieninteliai Vilniuje užsiimantys būtent tokia, specifiška keramika,” – atvirai kalbėjo E.Paukštė.

Tačiau kad ir kokia įtempta būtų darbotvarkė, keramikas visada randa laiko vaikams, norintiems lipdyti iš molio, todėl rengia keramikos kursus. Taip pat dirba Užupio gimnazijoje keramikos mokytoju.

E.Paukštė tikino, kad šio amato specialistų yra labai mažai. Tikriausiai būtų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, tačiau nepraranda vilties, kad jis neišnyks.

“Labai nustebau, kai vieną dieną paskambino merginos ir paprašė užsiėmimo mergvakariui”, – šypsojosi tautodailininkas.

11 val. Atvyksta į keramikos dirbtuvę, kur žiedžia puodus, lipdo dirbinius iš molio galerijai “Molio laumė”.

12–16 val. Aprodo galeriją lankytojams. Tuo metu jie gali įsigyti keramiko gamintų dirbinių.

16.30 val. E.Paukštė pasiruošia molį ir kursams reikalingus įrankius.

18 val. Tautodailininkas veda keramikos kursus.

19.30 val. Menininkas susitvarko dirbtuvėlę.

20 val. Darbo diena baigta.

“Kasdienybė – juodosios keramikos gelbėjimas” - straipsnis, Vilniaus diena

Justina Dirsytė

Visagalis internetas neturi konkurentų. 20 metų vilniečiui Viliui Paulauskui pirkti internetu įprasta. Svarbiausia – tiksliai žinoti, ko nori, ir taip sutaupyti.

Atsiradus elektroninėms parduotuvėms tradicinis ir modernus pirkimas vis labiau konkuruoja. Juoba kad apsipirkti internetu galima daug pigiau nei įprastoje parduotuvėje.

Vilnietis Vilius Paulauskas tikina, kad pirkti internetu nesunku. Tai padaryti gali kiekvienas, turintis kompiuterinio raštingumo pamatus ir banko sąskaitą. Tačiau norint išsirinkti kokybišką prekę reikia šiek tiek pagudrauti.

“Pirkti internetu paprasta tuomet, kai iš pradžių daiktą nusižiūri parduotuvėje. Tuomet žinai, kaip jis atrodo ar kaip kvepia. Ir perki negalvodamas”, – pasakojo vilnietis. Jo teigimu, perkant internetu galima nemažai sutaupyti.

V.Paulauskas pataria pasirinkti konkrečias elektronines parduotuves. Taip kaupiami lojalumo taškai ir prekes galima įsigyti dar pigiau. Be to, pirkėjas visuomet užtikrintas, kad neįsigys katės maiše.

Vilnietis nurodė tris interneto parduotuves, kuriose apsiperka dažniausiai: www.kosmetika.lt, www.pigu.lt, www.e-bay.com.

“Pirmiausia nusprendžiu, ko man reikia, tada perku. Tokia strategija visada pasiteisina. Prekę įsigyju pigiau bent 30–40 proc.”, – tikina vaikinas.

V.Paulauskas kvepalus perka tik iš www.kosmetika.lt, nes ten kainos daug mažesnės nei parduotuvėse bei kitose interneto svetainėse. Parduotuvėse išsirinkęs patinkančius kvepalus, iškart skuba namo užsisakyti jų internetu. Prekė pristatoma labai greitai – per vieną darbo dieną ir nemokamai. Interneto pardavėjai kvepalus gali supakuoti į dėžutę ir užrašyti atviruką. Ši paslauga taip pat nemokama.

Gana nauja svetainė yra www.pigu.lt, joje siūlomos prekės už nedidelę kainą. Žinoma, ne visos kainos yra daug mažesnės nei parduotuvėse, tačiau galima rasti daug pigesnės kompiuterinės technikos, detalių ar sporto prekių. Pristatymo mokestis – penki litai, prekės atvežamos per penkias darbo dienas.

Iš www.e-bay.com vaikinas dažniausiai perka specializuotus drabužius, bet šiuo atveju kyla keblumų: reikia sužinoti, ar pasirinktas pirkinys pristatomas į Lietuvą. Geriausia turėti pažįstamų Jungtinėse Valstijose, nes ten pristatoma nemokamai.

“Kartais stebina, kad pristatymo mokestis yra didesnis už pačios prekės kainą”, – šypsosi V.Paulauskas.

Jis pirkti internetu pataria tik tuomet, jei planuojate įsigyti konkretų pirkinį. Tuomet pirkti apsimoka. V.Paulausko manymu, kitu atveju galima prašauti pro šalį.

Taupymo sumetimais jis pirkinių sąrašą gerai apsvarsto, kelis kartus pasitikrina visose svetainėse – skaičiuoja, kur būtų pigiau. Kitas V.Paulausko žingsnis – parduotuvėje apžiūrėti analogišką prekę ir jos kainą. Tik paskui vaikinas norimą prekę įsigyja internetu.

Inga, 23 metų vadybininkė

Ne, Lietuvoje internetu neperku. Kai gyvenau Amerikoje, pirkdavau tik internetu, nes iki artimiausios parduotuvės buvo 200 km. Vilniuje nueiti į parduotuvę daug paprasčiau negu pirkti internetu.

Giedrė, 26 metų atstovė ryšiams su visuomene

Taip, perku internetu. Pirkau kvepalus www.e-bay.com. Sutaupiau apie 30 proc. Pirkti internetu pigiau ir patogiau. Niekur nereikia eiti.

Danguolė, 24 metų mama

Internetu kartais perkame, nes tai padeda sutaupyti. Dažniausiai perkame prekes vaikams. Tarkime, parduotuvėje vaiko batukai kainuoja apie 1,2 tūkst. litų, o internete tokius pačius batukus gali įsigyti 400–500 litų pigiau.

www.pigu.lt – lietuviška svetainė, joje didelė prekių įvairovė. Nuo kompiuterinės technikos iki kosmetikos.

www.kosmetika.lt – specializuota kosmetikos parduotuvė, kuri siūlo kvepalus ir kosmetiką.

www.e-bay.com – pasaulinio masto elektroninis aukcionas, jame įvairiausias prekių asortimentas. Šioje svetainėje net ir gurmanai ras patinkančią prekę.

Viliaus Paulausko BLOG

“Internetas gali tapti gera taupykle” - straipsnis, Vilniaus diena

Justina Dirsytė

Šeštadienį Karoliniškėse vykusios Kalėdų Senelio sutiktuvės net nekvepėjo žiema. Tačiau dargana neatgrasė skėčių jūroje paskendusių žmonių, laukiančių, kol pasirodys Kalėdų Senelis iš Laplandijos.

Miestiečiai Kalėdų Senelio laukė Karoliniškėse, prie L.Asanavičiūtės ir V.Maciulevičiaus gatvių sankirtos esančiame skverelyje, prie suomių dovanotos “Karelijos gegutės” skulptūros, skirtos Vilniaus ir Karelijos miškams atminti.

Tėvai, vaikai, o labiausiai svečiai iš savivaldybės, užstodami vaizdą mažiesiems, laukė, kol atvyks Joulupukis iš Laplandijos, lydimas lietuviškojo Kalėdos.

Netrukus atriedėjo ir seneliai. Tradiciškos rogutės buvo paliktos Laplandijoje. Iki Karoliniškių rajone esančio skvero Kalėdų seneliai atvyko linksmuoju geltonu nuomotu autobusu.

Ši diena buvo ypatinga ne tik tuo, kad atvykę Kalėdų seneliai dalijo vaikams saldainius. Šv. Mikalojaus – toks istorinis Kalėdų Senelio vardas – diena sutapo su Suomijos nepriklausomybės diena. Todėl vienu šūviu nušauti du šokoladiniai kiškiai: oficialus kalėdinio sezono atidarymas ir jau tradicija tapęs Suomijos nepriklausomybės minėjimas.

Savivaldybės ir Seimo atstovai pasveikino Suomijos atstovą Joulupukį šalies nepriklausomybės proga ir palinkėjo gerų metų tokiais žodžiais: “Kuku kuku, naujų metukų.”

“Karoliniškės jau pradėjo švęsti” - straipsnis, Vilniaus diena